Oksiduotas sidabrinis žiedas, Ø17

akmeņiem ir kā brīdis starp sirdspukstiem, starp “pirms” un “pēc”, starp nejaušību un likteni. Un tieši tur, šajā neredzamajā telpā, dzīvo sajūta, ka vissvarīgākais slēpjas nevis redzamajā formā, bet tajā, kas ir starp rindiņām. Jo īstā maģija nav pilnīgā formā, bet tajā, kas nav līdz galam pasacīts – tikai justs. Šis ir gredzens sievietei, kura zina – viņas spēks ir nevis gludumā, bet raksturā. Kura prot mirdzēt pat raupjā gaismā. Kura uzdrošinās būt pati, neslēpjot ne rētas, ne sapņus. Kuras skaistums dzimst no patiesības, nevis gludām līnijām. Jo viņa pati ir kā meteorīts – reiz kritusi, bet atkal atradusi savu orbītu. Tagad viņa mirdz ne tikai sev, bet arī tam, kurš viņu atpazinis. Viņas mirdzums nav trausls – tas ir īsts. Tāds, ko nevar nopulēt, tikai piedzīvot. Jo gaisma ir visskaistākā tad, kad tā izlaužas no dziļākās ēnas.

">

RAUPJAIS MIRDZUMS. Sidabrinis žiedas, dydis 17-18,5 Du neapdoroti sidabriniai akmenys – tarsi du senoviniai meteorai, kurie kadaise klajojo po begalinę visatą. Jie ilgą laiką keliavo tamsoje, kol vienoje vietoje susitiko. Jie susidūrė ne dėl sunaikinimo, bet dėl atpažinimo, atnešdami su savimi istoriją, kuri nėra užrašyta knygose, bet įrėžta kosmoso kvėpavime. Tai nėra atsitiktinis susidūrimas – tai subtilus likimo žaidimas, kai Visata nusprendžia, kad dvi sielos turi susitikti. Žiedas yra tarsi atviras portalas – erdvė tarp akmenų yra tarsi akimirka tarp širdies plakimų, tarp „prieš“ ir „po“, tarp atsitiktinumo ir likimo. Ir būtent ten, šioje nematomoje erdvėje, gyvena jausmas, kad svarbiausia yra paslėpta ne matomoje formoje, o tarp eilučių. Nes tikroji magija yra ne tobulos formos, o to, kas nėra visiškai pasakyta – tik jaučiama. Tai žiedas moteriai, kuri žino, kad jos stiprybė slypi ne sklandumo, o charakterio savybėse. Kuriai žinoma, kaip spindėti net ir esant ryškiai šviesai. Kuriai drįsta būti savimi, neslepianti nei savo randų, nei svajonių. Kurios grožis kyla iš tiesos, o ne iš sklandžių linijų. Nes ji pati yra kaip meteoritas – kartą nukritęs, bet vėl radęs savo orbitą. Dabar ji spinduliuoja ne tik sau, bet ir tiems, kurie ją atpažįsta. Jos spindesys nėra trapus – jis yra tikras. Jo negalima poliruoti, tik patirti. Nes šviesa yra gražiausia, kai prasiveržia iš giliausių šešėlių.