Dievo iliuzija

piedāvāto skaidrojumu mūsu eksistencei. Tomēr argumenti par labu Dieva neesamībai birst arī no citām jomām - antropoloģiskās, filozofiskās, ētiskās, fizikas, varbūtības teorijas, pašas teoloģijas utt.
Droši vien varēja iztikt bez asprātībām, par reliģijas neloģiskumu, bet tās patīkami atsvaidzināja lasīšanu. Tiesa uzbrukums antropoloģiskā principa kosmoloģiskajai versijai (ka sešas pamatkonstantes ir precīzi ieregulētas) ir murgains ar visumiem, kas vairojas ar nelielām šo konstanšu mutācijām un izdzīvo tikai dzīvotspējīgākās kombinācijas.
Lai arī tāds Dievs ir maz ticams, tomēr es neizslēdzu, ka eksistē mūsu maņu orgāniem un ierīcēm neaizsniedzmi diapazoni, piemēram, kaut kādas "auras", dvēseles, spoki vai tml. parādības.
Personīgu pārdomu rezultātā man ir radušies jautājumi uz kuriem reliģijai nav atbildes. Kāda ir dvēseles robeža? Ja cilvēkam ir dvēsele, vai tā ir arī mērkaķim, sunim, žurkai, bitei, skudrai, amēbai, vīrusam? Ja jau Dievs būtu tik visvarens - kāpēc viņš no smagām slimībām ļauj (vai liek!) ciest un mirt maziem, ne pie kā nevainīgiem bērniem? Vai tā ir atriebība par grēkiem iepriekšējā dzīvē? Ja jā, tad kāpēc cilvēks neatceras to? Kāpēc kādam būtu jācieš septītajā (vai kādā tur) paaudzē par senču grēkiem esot nevainīgam un neapzinoties par ko ir "sods"? Tas taču ir ļauni. Cik daudz zvērību ir un tiek pastrādātas tieši reliģisku motīvu dēļ?
Šī noteikti ir viena no vērtīgākajām grāmatām, ko esmu izlasījis. Esmu ietaupījis milzīgi daudz laika, neuzsākot bībeles lasīšanu tikai tādēļ, ka tā ir Pasaulē populārākā grāmata.

">

Ar verta skaityti: TAIP!
Jei planuojate skaityti arba jau skaitote Bibliją - nešvaistykite laiko, perskaitykite "Dievo iliuziją".
Mano atveju Dokinsas ne tiek daug sugriovė iliuzijas, kiek sudėjo į lentynas tai, ko pats sau nesugebėjau suformuluoti. Aš visiškai sutinku su Marčiu Auziņu, mano dėstytoju universitete, kad Dokinsas argumentams apie Dievo neegzistavimą neįmanoma nesutikti. Kaip biologas, Dokinsas daugiausia afišuoja Darvino evoliucijos teoriją, kuri yra daug tikėtinesnė nei religijos siūlomas mūsų egzistencijos paaiškinimas. Vis dėlto argumentai Dievo nebuvimui plūsta ir iš kitų sričių - antropologinės, filosofinės, etinės, fizikos, tikimybių teorijos, pačios teologijos ir t.t.
Tikriausiai būtų galima apsieiti be sąmojų apie religijos nelogiškumą, bet jie maloniai atgaivino skaitymą. Tiesa, puolimas prieš antropologinį principą kosmologinėje versijoje (kad šešios pagrindinės konstantos yra tiksliai nustatytos) yra kliedesys su visatomis, kurios dauginasi su nedidelėmis šių konstantų mutacijomis ir išgyvena tik gyvybingiausios kombinacijos.
Nors toks Dievas yra mažai tikėtinas, vis dėlto aš neatmetu, kad egzistuoja mūsų jutimo organams ir prietaisams nepasiekiami diapazonai, pavyzdžiui, kažkokios "auros", sielos, vaiduokliai ar panašūs reiškiniai.
Asmeninių apmąstymų rezultatu man kilo klausimai, į kuriuos religija neturi atsakymų. Kokia yra sielos riba? Jei žmogus turi sielą, ar ją turi ir beždžionė, šuo, žiurkė, bitė, skruzdėlė, ameba, virusas? Jei Dievas būtų toks visagalis - kodėl jis leidžia (ar liepia!) mažiems, niekuo nekaltiems vaikams kentėti ir mirti nuo sunkių ligų? Ar tai kerštas už nuodėmes ankstesniame gyvenime? Jei taip, kodėl žmogus to neprisimena? Kodėl kažkas turėtų kentėti septintoje (ar kokioje ten) kartoje dėl protėvių nuodėmių būdamas nekaltas ir nesuvokdamas, už ką yra "bausmė"? Tai juk yra pikta. Kiek daug žiaurumų yra ir vyksta būtent dėl religinių motyvų?
Tai tikrai yra viena vertingiausių knygų, kurias esu perskaitęs. Sutaupiau milžiniškai daug laiko, nepradėdamas skaityti Biblijos vien dėl to, kad tai yra Pasaulyje populiariausia knyga.